medžių tomografija

Labai mylim savo medžius. Su kiekvienais metais vis labiau. Negaila dėmesio ir pinigų dėl jų. Prieš pora dienų, turėjome puikią dieną su biologu Adomu. Nuostabus žmogus. Puiki diagnostika senolių mūsų. Neramu tik dar labiau už pagrindinį mūsų ąžuolą. Toje pirmoje nuotraukoje , labiausiai raudonas. Kita vertus XIX amžiuje prosenelio greta pasodinti uosiai gyvena skirtingą gyvenimą. Vienas jau miršta, o kitas pilnai žalias. Nei vienas iš jų neturėjo žalingų įpročių, skirtingų stresinių situacijų ar pan. :)

tai nebe Aliai

Tai nebe Aliai, o greičiau Aliaska. Gal kam mieste atrodo gražu ir miela, bet čia kaime kitaip . Stichinis sniegas laužantis pačių pasodintus medžius, ir tuos kuriuos sodino ilgai prieš mus. Nuolat po truputi tolstanti Lietuva, kuri nepriklausomai nuo vyriausybės ir ją supančių biurokratų, nutolo taip toli, kad vargu ar kada besugryž. Tuomet kaip tikroje Aliaskoje, imi rūpintis paprastais dalykais. Tokiais kaip benzino kiekiu bakelyje, grandininiu pjūklu... Eidamas miegoti, tikiesi , kad iš ryto rasi visus pastatus sveikus ir joks medis nebus užvirtęs. Kasi sniegą kaip vakar. Kaip vakar kurio nebebus. Rytoj gal suspėsi pasidžiaugti,

kad malkų pasiruošta sočiai, kad mašina tinkama. Kad katinas murkia šalia, o šalis Lietuva labai tolima.

covid vasarai pasibaigus. Kuom skiriasi lietuviškas svečias nuo užsienio svečio

 Vasara kurios laukėme su nerimu ir neapibrėžtumu baigėsi. Laikas pasidalinti įspūdžiais. 

Ekonominiais rodikliais buvo neženklus smukimas lyginant su 2019 metais, visais kitais aspektais vasara mums buvo absoliučiai kitokia nei paskutinės 10. Dėl covid per vasarą turėjome vos 4 rezervacijas iš užsienio : 2 vokiškas po 1 latvišką ir estišką. Svečių iš Lietuvos procentas sudarė 96 ir taip buvo gal tik pirmais veiklos metais. Tarkime 2019 lietuviški svečiai sudarė 27 %. Keitėsi viskas - nuo rezervavimo kanalų iki svečiū poreikių. Palikdami nuošalyje ekonominius parametrus atsigręžkime į socialinius, antropologinius Lietuvos svečio ypatumus.

Pirmas ir svarbiausias skirtumas, lietuviai yra griliavimo ir žvejybos mėgėjai. Jaunoji karta gal truputi artėja prie europinio vidurkio, bet tie kam per 40 visados ką nors keps ir dažniausiai žvejos. Kaip visados yra išimčių iš taisyklių, bet trendas toks akivaizdus, kad neįmanoma nematyti. Lietuvis skirtingai nei europietis neįsivaizduoja poilsio gamtoje be griliaus ir dažniausiai žvejybos. Kitas labai smagus dalykas, dingo įprotis kviesti šeiminką užkasti ar taurelę pakelti. Tai matyt buvo atėję iš mūsų rytų kaimynų ir dar prieš dešimt metų buvo norma. Supraskit, kasdien šašlyką valgyti ir girti, nėra labai įdomu ir miela.

Kiti aspektai kur lietuviški svečiai per vidurį maždaug. Vienareikšmiškai švariausiai patalpas palieka Vokietijos svečiai. Lietuviai tikrai gerokai paaugo šioje kategorijoje ir yra panašioje pozicijoje kaip skandinavai. Kita vertus skandinavai niekados nekvistionuoja apgyvendimo įstaigos taisyklių, o kas 10 lietuvis bando tartis dėl išskirtinių sąlygų. 

Viską apibendrinus ir įvertinus , kad turime virš 80% EU  ekonominiu rodiklių, manau lietuviškas turistas turi 90%  savybių dėl kurių europos turistų  trokšta visas pasaulis. Su tuom visus ir sveikinam !

kaip Covid virusas pakeitė vasaros rezervacijas

Paskutinius penkis metus gyvenom labai nuobodžai. Kiekvienas metais viskas vyko labai panašiai, nelabai priklausomai nuo orų ar kitų sąlygų.  Vasaros rezervacijų rodikliai buvo praktiškai identiški vertinat daugeliu parametrų : svečių atvykstančių geografiją, rezervacijos trukmę, prieš kiek laiko atlikta rezervacija. Čia jau patys nuspręsdavom kurį kanalą padidinti, kurį pamažinti, kad laikytume sveiką balansą. Šiemet viskas kitaip :) Kaip dažnai rašiau esame kažkur 2006 metuose, jei galima būtų lyginti. Pridedu grafiką kuris iliustruoja kiek vasaros dienų Aliuose rezervuota pasibaigus konkrečiam mėnesiui. Mėlyna kreivė 2019 metai , raudona 2020 metai. 

Akivaizdu , kad sausis ir vasaris nebuvo niekuom išskirtiniai, o nuo kovo prasidėjo rezervacijų atšaukimai masiniai iš užsienio .Balandį toliau gaunam atšaukimus, bet tai ima amortizuoti svečiai iš Lietuvos. Akivaizdu, kad lietuviai nekompensuoja praradimų, kadangi galbūt buvome išskirtinė sodyba ir orientavomės į užsienio rinkas. Vasarą užsienio svečiai rezervuodavo paskutiniu metu per 60% dienų, o pridėjus tautiečius gyvenančius užsienyje dalis perkoptų 70%.
Kitas svarbus rodiklis, kad vidutinė vasaros rezervacija nuo 4,7 paros sutrumpėjo iki 2,9 paros. Tai supunuoja kad dirbsim tvarkydami patalpas daugiau, o uždirbsim mažiau. Jau imame ieškoti kur papildomai nusipirti 30 patalynės komplektų, nes taip trumpėjant rezervacijos laikui nebeišsiversime su dabartiniu kiekiu. Dar daug smulkmenų apie kurias neverta rašyti. Akivaizdu, kad metai bus visai kitokie nei buvom pripratę.

apie 257 EUR iš valstybės

Turiu tokia begalo graudžią savo senelių nuotrauką jiems Aliuose prisėdus atokaitoje prie trobos.

Tokia senatvė sovietų laikais.  Lietuvos nepriklausomybės metais mano močiutė sėdėjo namuose vaikus žiūrėdama o senelis dirbo matitininku daugiausia banke sandorius matuodamas. 5 vaikus turėjo, 1 palaidojo gimusi. Senelis Silvestras sugebėjo uždirbti kaip giminėj sakydavo ,, rojaliui'', ant kurio vyresnioji iki karo skambindavo. Dar mano senelis pasitikėjo Lietuvos Respublika ir tikėjosi pensijos senatvėje . Dar daug mielų anųkų matyti aplinkui matyt tikėjosi ir mėgautis sočia senatve. Užėjo rusai ir viskas dingo kaip dūmas.
Viską žinoma galim nurašyti rusams ir dar pridėti. Sutinku, bet kai staiga iškilo rimti iššukiai valstybei man kažkaip nepadeda tas nurašymas ir prisiminimai kad prie ruso dar blogiau buvo.
257 EUR ! Čia rimtai !
Čia tokiems kaip mes dirbantiems pagal induvidualios veiklos pažymą. Čia tiems kaip mes kurie per visą laiką nei vieno biuliatenio neišsirašė, nes tiesiog neturi tam tiesės. Čia man ąsmeniškai kuris per 15 veiklos metų nei vieną kartą nepradelsė nei  dieną su krūva mokesčių : PSD, nekilnojamo turto, PVM, taršos ir t.t. Čia rimtai pasirodo !
Tikrai rimtai, kad paskelbus karantiną taip užsikimšo tinklas, kad teko pirkti papildomą interneto anteną norint užtikrinti stabilų ir greitą ryšį . Gerai, kad turėjom dezinfekacinių skysčių ir teko dasipirkti tik 15 l. Vien antena ir skystis kainavo 277 EUR.
Galima suprasti, kad mes labai skudžiamės ir verkiame. Ne. Tiesiog valdžia kokia bebūtų visados gręž kiek gali ir apsimetinės, kad padeda kai sunku. Kvailystė visa tai. Kairieji, dešnieji o juolab kolkoznikai yra kažkur ten už kalvelės. Visados taip buvo ir bus.

mūsų kolekcija

Kas ką kolekcionuoja. Mes pvz. šalis iš kurių atvyksta mūsų svečiai. Per penkiolika veiklos metų artėjam prie penkiasdešimties. Iš pradžių kažkaip smagiai rinkosi geografija, o dabar per metus viena kita šalis prisideda ir jau smagu. Europa jau beveik pilna išskyrus Balkanų valstybes. Turime kolekcijoje ir tokias tolimas kaip Australija, Pietų Afrika ar Japonija. Egzotiškas kaip Saudo Arabija ar Taivanas. Šiemet laukiame svečių iš Bermudos. Kolekcijos pažiba bus:)

tik Anderseno betrūksta

Balta žiema kaip niekad... Atrodo jau 15 metų kaime, bet taip lyg ir nebuvo dar.... Pasnigo gruodžio pradžioje ir toliau tik daugiau snigo. Tuoj bus pora mėnesių be atodrėkio. Miško kaimynai su kiekviena diena artėja vis arčiau ir matyt po savaitės kitos sėsim už bendro stalo vakarieniauti. Betrūksta Anderseno krebždinančio plunksną kur nors užpečkyje....

geriausias laikas

 Pats geriausias laikas dėkoti išvykstantiems ir smalsiai laukti atvykstančių. Ačiū  buvusiems ir busimiems.

XVIII a. ir XXI a.

Pas mus atvykstantys svečiai žino ir mūsų dvikamienį ąžuolą senolį. Nieks tiksliai nepasakys kada gilės prasprogo ir pasirodė daigas, bet anot miškininkų tai įvyko XVIII a. viduryje. Tikrai daug atiduotumėm , jei galėtumėm pamatyti galiūno gyvenimą - nuo daigo iki turbūt storiausio dvikamienio ąžuolo Lietuvoje. Kamieno apimtis juk 5m. 40cm ! Kai bandai įsivaizduoti ką medis matė per savo gyvenimą, nelabai telpa galvoje....

Kai prieš 15 metų mūsų šeima atsikraustė į prosenelio žemę negalėjome pagalvoti, kad gamta paruošė mums tobulą dovaną. Ją pastebejome gal po penkmečio kokio apie 2008 metus. Pjaunamos vejos pakraštyje sukrito dvi gilės ir istorija ėmė kartotis. Iš pradžių nelabai tikėjomis kad medeliai išgyvens - stirnos nenugrauž, žmonės nenulauž. Viskas vyko stebėtinai sklandžiai ir sulaukę 15 metų riešo storio kamienai pinasi meiliai viens aplink kitą. Mažas, bet labai mielas gamtos stebūklas mums.
Dabar akimirkai pabandykite įsivaizduoti XXIII a. kai jaunėlis skleis savo lają suteikdamas kažkam pavėsį ir minėdamas senovę - XXI a.  Vėl darosi sunku įsivaizduoti, bet juk taip smagu ir didinga.

mes padarėm naują dievo vilą

Su tom vilom tai tokia istorija. Kai prieš 14 metų pradėjome savo veiklą, Lietuvos kaimo turizmas atrodė skirtas tik baliams ar kitiems panašiems renginiams. Buvo kažkokie nameliai, be jokių patogumų , bet ,,su vaizdu'' :) Kadangi nuo pat pradžių darėme sodybą išskirtinai šeimų ar porų poilsiui, nesinorėjo lysti į tą namelių kategoriją.  Ilgai ieškojome tinkamo žodžio ir mums geriausias pasirodė vila- poilsio pastatas , dažniausiai užmiestyje ar kitoje vaizdingoje vietovėje. Taip ir liko iki šių dienų....
Taigi Aliuose vilas turi ne tik svečiai, bet ir dievas. Dievui greit bus penkiasdešimt.... Kadangi skirtingai nei žmonės jis nesiprausia, neina į tualetą, negamina valgyti, jam daug nereikia. Stogo virš galvos ir gero vaizdo...

amžinas malkų klausimas

Spėju, kas nepasikeitė nuo prosenelio laikų , tai malkų poreikis. XIX a. žinoma  metama malka į krosnį turėjo kainuoti kur kas brangiau nei dabar. Nepaisant gausios šeimos, juk nebuvo įrankių tokių ar prietaisų kaip dabar.
Nors turim savo miško, malkos kainuoja, o procesas užtrunka vis ilgiau. Berods dar 2017m. lapkričio mėnesį ėjau pas urėdą deklaruoti kirtimo. Popierizmas užtruko pora savaičių, kol suradom medkirčius su reikiama technika, o svarbiausia noru dirbti,  praėjo dar mėnesis. Jau 2018m. miško vyrai atvažiavo ir pradėjo dirbti. Po to jiems noras dirbti buvo dingęs. Po to vėl atsirado, vėliau vėl dingo.

Vienu metu atrodė kad rąstai taip ir liks miške. Juk rankomis neatsineši, o atėjus pavasariui net su traktroriumi neištrausi dėl dingusio pašalo. Vėliau  kažkaip viskas stebuklingai susitvarkė ir malkos radosi kieme. Taigi turim gerą laiką dabar skaldydami ir vežiodami prie kiekvieno namo, kad svečiui smagiai degtų.

Argo gimtadienis

Vakar buvo smagi diena mums visiems, Argo gimtadienis !
Vargu ar pats suprato, bet mes labai džiaugiamės ir net truputi šventėme - tris dienas iš eilės solenezantas gaudavo vakarui savo mėgstamų šonkaulių kaulų su makaronais vietoje sauso maisto.
8 metai jam , kaip mums 56. Kadangi solenezantas nemažas galbūt net kokie 62. Dideli gyvena trumpiau.
Galima būtų parašyti- senas diedas, bet negalima taip parašyti. Argas kaip niekas kitas iš aliečių socialus, žingeidus ir kantrus. Kai tų savybių pritrūksta, ateini iki jo, pasivaikštai kartu į akis jo pasižiūri  ir nusiramini.... Puikus ladsyrų veislės egzepliorius tapęs Alių veidu.  Argo istorija nuotraukose :

Pirmos ir pačios džiaugsmingiausios dienos Aliuose. 2010 m. gedužė.

Pirma vasara su gentainiais. Tolerencijos ir draugystės pamokos. 2010 m. liepa

Pašėlusi jaunystė. 2013m. gegužė.

Branda. Neatsimenu datos.

Senatvė. 2017 spalis.

mūsų medis

Visu pirma ne visiems taip pasiseka....
Ne kiekvienas savo kieme turi tokį medį. Kai jam penkis kartus daugiau negu tau, kai jis pamena XVIII amžių ir su kiekviena vasara sužaliuoja naujai, imi jaustis trumpa akimirka po jo šešėliu...
Gal begalo drėgni metai, o gal šiaip pirmas gydytojų vizitas pragyvenus 200 ar daugiau metų.
Du suaugę kamienai šiemet atskilo viens nuo kito ir vienas pavojingai pasviro.... Atsirado daugybė patarėjų , kad reikia nedelsiant pjauti. Tarpas tarp kamienų padidėjo nuo piršto storio iki plaštakos. Griūties atveju mes vietoj daržinės turėtumėm daug malkų ir visiškai suniokotą savo techniką saugomą joje. Prie viso to automobilis parkuojamas prie geresniosios vilos, taptu metalo laužu.
Kai jau atrodė situacija tapo beviltiška, atsirado sprendimas. Mūsų draugė dr. Dalia Vasiliūnienė norėdama mums padėti kreipėsi į dendrochronologą  dr. Adomą Vitą o jis patarė kreiptis pas Aukštaitijos arboristus :  https://www.facebook.com/Auk%C5%A1taitijos-arboristai-459966010818864/?fref=pb&hc_location=profile_browser

Po to viskas vyko labai sklandžiai. Atvažiavo puikus vaikinai su Subaru, o su Subaru atvažiuojantys žmonės iš karto indikuoja, kad jie bus puikus :), apžiūrėjo, pažadėjo ir padarė.
Viršuje atsirado dinaminė jungtis sauganti nuo įmanomo griuvimo, virstančiam kamienui sumažinta laja 25%. Medis bus nuolat stebimas, ir jei jam nebeužteks savo jėgų, atsiras statinė jungtis.

Ąžuolas matyt tikrai nenutuokė koks jis bus svarbus, negalėjo pagalvoti kad kažkada ant jo virvių pagalba, kabarosis tie kurie visados apačioje. Jaučiamės atlikę gerą darbą. Tikimės, kad kai mūsų nebebus, niekas nebeprisimins šio pranešimo,  mūsų medis atėjus pavasariui su kasmetine jėga deklaruos gyvybę.

Gamtos dovanos iš Alių

Gamta - tobula ir kiekvienas jos lapelis vienu metu simetrijos ir asimetrijos bei auksinio pjūvio dėsniais ir dar spalvų harmonija kalba apie nepaprastą grožį. Ir rašau tai ne šiaip atkartodama seniai žinomas tiesas, bet žiūrėdama į vieną mažą lapelį nuoširdžiai tas tiesas išgyvendama.
Belieka nulenkti galvą, susitaikyti su mintimi, kad neduota galių atkartoti to tobulumo ir padėkoti, kad leista naudotis Jos dovanomis.
Ta ir darau... Renku lapus, žoles, žiedus darau iš jų popierių, dedu į rėmus. Ir noriu tikėti, kad taip surėminu dalelę Jos dovanoto grožio.
Džiaugiuosi, kad galiu tomis dovanomis dalintis su Jumis.
Gražina.

su vėliava ant laiptų. geriausios dienos šiemet

Nuo XIX a. mylimiausi vienkiemio svečiai būdavo kviečiami ant trobos laiptų atminimo nuotraukai. Tuomet matyt tai būdavo nepigus malonumas ir nuotraukų likę tikrai nedaug. Šias laikais tai nieko nekainuoja, bet ...
 Pirmą kartą pasikvietėm svečius ant senos trobos laiptų per 14 veiklos metų. Kai sodyboje apsilanko tūkstančiai svečių, norom nenorom imi saugoti savo privačią erdvę ir branginti ją. Visados stengiamės būti atviri ir svetingi savo svečiams, bet kiekvienam individui reikalinga saugi ir jauki erdvė į kurią kviečiami tik geriausi draugai.
Apie medikų šeimą iš Izraelio jau rašiau : http://aliaiblog.blogspot.lt/2016/09/nutinka-ir-taip.html
Tuomet, prieš metus Igoriui atsitikus nelaimei šeimoje, Zina liko pas mus su vaikais ir jiems išvykstant man drėko akys, o Ravikas tiesiog verkė. Buvo kažkoks nebaigtų dalykų jausmas...
Jie sugrįžo pas mus po metų, nepaisant ilgų jungtinių skrydžių, kadangi tiesioginių bilietų nebebuvo.
Mūsų šaldytuvą vėl užpildė rytų skoniais, su Igoriu vėl prasukom Suktinis :)
Be abejonės labiausiai lauktas sugrįžimas , ir geriausios dienos su svečiais 2017 metais.
p.s. žinau, kad Jūs skaitysite šita pranešimą. Būtinai pasimatysim Izraelyje ateinantį pavasarį. Žalius LT krepšinio rinktinės marškinėlius pažadu, kaip ir kitas lauktuves iš mažos, švarios, ramios , žalios šalies.

parašyk į blogą iš Paryžiaus

Viskas tikra. Paryžius, austrės, knygos ir muzikos kolekcija už nugaros. Vos neparašiau kaip namuose.
Galbūt bus sunku patikėti, bet mūsų svečiai italai gyvenantys Paryžiuje, šia vasarą paskambino ir tarė - atvažiuokit, pas mus, butas bus tuščias vaikų atostogų metu. Čia tie svečiai ar draugai, nebesuprantam :)
http://aliaiblog.blogspot.lt/2011/07/frederika-filipo-ir-andrea-is-italijos.html
 Tai tiek smagumu iš kaimo turizmo verslo.

geltonoji spalio revoliucija

kaimo turizmo spindesys ir skurdas

Kai kuri bent jau smulkų verslą, manau normalu , kad tikiesi kažkokių pajamų. Visuomet manau greta to egzistuoja kiti faktoriai, kurie mums buvo svarbiausi, bet vistiek juk norisi kažką uždirbti arba kaip Eligijus sakė ,, saugumo savo šeimai'' :) Dvylika metų  juk nemažas laiko tarpas. Lygiai tiek šeimos automobiliui, kurį karts nuo karto aplankydavo norai pakeisti. Niekaip neuždirbam tam pirkiniui. Kai atrodo jau netoli tikslo, nutinka nenumatytos išlaidos ir ....
Taigi jei norite praturtėti, kaimo turizmas ne Jums. Kita vertus ne viskas taip blogai. Prieš dvylika metų pjovėm pieveles su žoliapjove, prieš aštuonis nusipirkom traktoriuką tokį nelabai mandrą, užtat dabar nusipirkom daiktą be jokių kompromisų ir tokio kokio norėjome. Vadinasi viskas tik geriau...
p.s. senasis keliavo į kapines, t.y. metalo supirktuvę, ir prisimindamas daugybe darbo valandų net šiek tiek liūdėjau ir tapau sentimentalus.

pusparė poilsio

Šiandiena po 65 darbadienių turime pirmą pusparę poilsio šią vasarą. Gaspadorius pirmą kartą šiemet išjungė telefoną ir patraukė mėgautis pirtimi. Aš gulėdama ant žolės pagavau puikų kadrą :)
Liko šešios valandos poilsio, naktį atvyksta svečiai iš Maskvos, rytoj mūsiškiai , kaip visados labai laukiami svečiai  Irina ir Pavelas, poryt Izraelis, vėliau Ukraina, Belgija , Žemaitija, vėl Belgija ir taip dar 54 dienas. Rugsėjo 12 atrodo turėsime antrą pusparę, o gal net visą parą ....

vaistažolės kieme

Jei tu gyveni kaime ir jei tavo kiemas nėra aklinai išbetonuotas, ar išgrįstas akmenimis tam, kad purvas nesineštu namo, tavo kieme tikrai žaliuoja vaistažolės. Jei jų nematai, tai dar esi miestietis, neseniai atsikėlęs gyventi į kaimą. Ir mes pradžioje savo kieme matydavome bendrai žoles, nes prie daugiabučio Vilniuje, kur prabėgo vaikystė žolė prasikalusi pro asfaltą ir buvo tik žolė. Ai, gal kiek meluojame, visi  miesto vaikai pažįsta gysločio lapus, tai iš lūpų į lūpas perduodama patirtis, jei nusibrozdini kelią dėk gysločio lapą.
Taigi, atvykę į Alius išmanėm tik apie gysločio lapus. Gerai , kad žmonija išrado raštą ir savo žodinę patirtį surašė. Beskaitant gerokai praplėtėm savo žinojimą apie vaistinius augalus ir šiandien vaišinam svečius Alių natūraliai džiovintomis žolelių arbatomis.
Liepa- tas mėnuo kai kieme tikrai karaliauja daugybė vaistažolių, juk pats vidurvasaris. Galima per kelias minutes prisiskinti buketėlį arbatai. O galima ir neskinti, tik uostyti...
Vingiorykštė kvepia saldžiai ir net prabangiai.

Jonažolė švelniai kvepia ką tik išsuktu medumi ir kiek šviežiai pjauta žole.

Bet iš ties, liepą sodyboje kvepią liepų žiedais, juk kieme žydi  eilė šimtamečių liepų.