2018 m. vasario 9 d., penktadienis

daiktai keičiasi , atmosfera lieka....


Metams bėgant pagalvoju kartais , kad nuo tų pirmų Alių liko tik namų sienos. Viskas taip keičiasi ...
Turime begalo svarbių svečių, kurie pas mus atvažiuoja metai iš metų, bet iš veiklos pradžios atvykstančių nebeliko. Patys pačiausi - Jurgita ir Andrius iš Vilniaus.  Jau dešimtmetis kaip kasmet mus aplanko. Iš pradžių po kartą metams, o dabar berods visi trys per metus gaunasi.... Jei skaitote šias eilutes žinokite, kad esate svarbūs kaip niekas kitas, kad duona bus kepama, knygos atnešamos....
Berods jau aštunti metai su Lina ir Merunu. Metai iš metų, ir  nei vienų be Alių. Barkas ir Argas jau baigia pasenti, o atvykimai išlieka...
Federikos ir Andrea šeima iš Paryžiaus, Ramonai iš Kauno,  Rabinu šeima iš Izraelio ar Žilevičiai iš Klaipėdos jau seniai tapo draugais, o ne svečiais...
Per šią savaitę pakeitėm begalę daiktų ir prietaisų : šaldytuvus, vandens maišytuvus, kėdes, pagalves, švietuvus. Pridėjome foteliuką...
Daiktai keičiasi , atmosfera lieka. Tikimės, kad taip ....

2018 m. sausio 23 d., antradienis

mūsų medis




Visu pirma ne visiems taip pasiseka....
Ne kiekvienas savo kieme turi tokį medį. Kai jam penkis kartus daugiau negu tau, kai jis pamena XVIII amžių ir su kiekviena vasara sužaliuoja naujai, imi jaustis trumpa akimirka po jo šešėliu...
Gal begalo drėgni metai, o gal šiaip pirmas gydytojų vizitas pragyvenus 200 ar daugiau metų.
Du suaugę kamienai šiemet atskilo viens nuo kito ir vienas pavojingai pasviro.... Atsirado daugybė patarėjų , kad reikia nedelsiant pjauti. Tarpas tarp kamienų padidėjo nuo piršto storio iki plaštakos. Griūties atveju mes vietoj daržinės turėtumėm daug malkų ir visiškai suniokotą savo techniką saugomą joje. Prie viso to automobilis parkuojamas prie geresniosios vilos, taptu metalo laužu.
Kai jau atrodė situacija tapo beviltiška, atsirado sprendimas. Mūsų draugė dr. Dalia Vasiliūnienė norėdama mums padėti kreipėsi į dendrochronologą  dr. Adomą Vitą o jis patarė kreiptis pas Aukštaitijos arboristus :  https://www.facebook.com/Auk%C5%A1taitijos-arboristai-459966010818864/?fref=pb&hc_location=profile_browser





Po to viskas vyko labai sklandžiai. Atvažiavo puikus vaikinai su Subaru, o su Subaru atvažiuojantys žmonės iš karto indikuoja, kad jie bus puikus :), apžiūrėjo, pažadėjo ir padarė.
Viršuje atsirado dinaminė jungtis sauganti nuo įmanomo griuvimo, virstančiam kamienui sumažinta laja 25%. Medis bus nuolat stebimas, ir jei jam nebeužteks savo jėgų, atsiras statinė jungtis.

Ąžuolas matyt tikrai nenutuokė koks jis bus svarbus, negalėjo pagalvoti kad kažkada ant jo virvių pagalba, kabarosis tie kurie visados apačioje. Jaučiamės atlikę gerą darbą. Tikimės, kad kai mūsų nebebus, niekas nebeprisimins šio pranešimo,  mūsų medis atėjus pavasariui su kasmetine jėga deklaruos gyvybę.

2017 m. gruodžio 20 d., trečiadienis

Gamtos dovanos iš Alių

Gamta - tobula ir kiekvienas jos lapelis vienu metu simetrijos ir asimetrijos bei auksinio pjūvio dėsniais ir dar spalvų harmonija kalba apie nepaprastą grožį. Ir rašau tai ne šiaip atkartodama seniai žinomas tiesas, bet žiūrėdama į vieną mažą lapelį nuoširdžiai tas tiesas išgyvendama.
Belieka nulenkti galvą, susitaikyti su mintimi, kad neduota galių atkartoti to tobulumo ir padėkoti, kad leista naudotis Jos dovanomis.
Ta ir darau... Renku lapus, žoles, žiedus darau iš jų popierių, dedu į rėmus. Ir noriu tikėti, kad taip surėminu dalelę Jos dovanoto grožio.
Džiaugiuosi, kad galiu tomis dovanomis dalintis su Jumis.
Gražina.

2017 m. lapkričio 18 d., šeštadienis

dvi skalbyklės

Lapkritis kaip visados pas mus atnaujinimų ir pagerinimų mėnuo. Šis buvo labai užimtas, tai spėjom nedaug. Ėmėmės skalbimo problemos. Kasmet daugėjant ilgesnių rezervacijų skaičiui skalbimo mašina tampa svarbiu faktoriumi mūsų svečiams. Iš karto dvi nusipirkome, vieną skirtą vilai 4 svečiams, nes senoji ten stovėjusi jau moraliai paseno ir prarado išvaizdą, kita pastatėme geresniojoje viloje 4 svečiams.  Reikėjo šiek tiek pakoreguoti vamzdžius, kad tilptų, bet mums pavyko.
Būtume pastatę ir trečią viloje 5 svečiams, bet ten tiesiog niekaip nesutalpintumėm....

2017 m. spalio 2 d., pirmadienis

kiek daug mums duota

Tobula diena šiandiena.... Krintantys lapai matuoja laiką kuriuo galime didžiuotis ir vertinti. Raukšlės ir žilstantys plaukai žymį svajonių teritorijas apie kurias galėdavau tik svajoti...
 Argas buvo viena iš svajonių gyvenat Vilniuje , kažkur Lazdynų daugiabutyje. Ar galėjo 90 kg svajonė tapti realybe kai gyveni 10 aukšte ? Galėjo žinoma, tik tos svajonės gyvenimas nebūtų svajonė. Dabar bėgant bendriems metams viskas atrodo taip gerai, manau ne tik man , bet ir jam...

2017 m. rugsėjo 16 d., šeštadienis

ko trūksta Utenos miestui ir kraštui ?

Taip jau susiklostė, kad ieškodamas karosų balai radau temą blogui.
Kai prieš 14 metų atsikraustėme į Utena, miestas atrodė beviltiškas. Kaip dabar atsimenu, kad su Petru kuriam tada buvo 3 metai bandėme pavakarieniauti kažkur Utenoje ir buvom apsupti beviltiškų žmonių su keiksmų tiradomis, nuo kiekvieno stalo šalia.  Buvo berods dvi vietos kur dar galima buvo bandyti vestis vaikus vakarienei ir pora apsmurgusių parduotuvių. Viskas.
Atvažiavus iš Vilniaus buvo toks įspūdis, kad patekome į kitą šalį su kitu mentalitetu ir kitom tradicijom. Kaip dabar atsimenu, kad į Uteną važiuodavom nusipirkti reikalingiausių dalykų ir kuo skubiau bandydavom grįžti namo.
Praėjo 14 metų ir Utena tapo manau beveik tobulu mažu miestu. Atsirado parkai, krantinės, kino teatras, stadionas, hipodromas, renovuotas baseinas, supermarketai, degalinės, restoranėliai ir tinklinis fast foodas. Realiai jei vienu mostu būtų renovuoti visi sovietiniai daugiabučiai miestas atrodytų kaip suomių ar švedų provincija. Gatvės jau dabar neprastesnės :)
Trūksta tiktai žmonių. Spalvotų ir skirtingų visomis prasmėmis.
 Kiekvieną kartą grįžus iš Vilniaus ar Kauno patenki į kažkokią smegduobę su kitu pasauliu. Utenoje atsisėdęs kur nors su kava ar šiaip parke beviltiškai grįžti atgal. Toks jausmas, kad miestas seniai aplenkė jo gyventojus ir jie neverti jo...  Tiesiog laimingas miestas negali būti toks vienodas ir nuobodus populiacijos požiūriu.
Visas tekstas tik dėl to kad šiandiena aplankiau netolimą kaimyną su vešlia barzda ir pasirišusį akmenėlių ir amuletų po kaklu. Balą sausino, karosų pasiūlė.


Įvažiavęs į teritoriją akimirką pasijutau lyg rytų teksase ar kokiam luizianos užkampyje šalia Leesvilio. Tik specifinio griliavimo kvapo būdingo tiems kraštams trūko.
Tokie žmonės daro Utenos kraštą įvairesnį ir laimingesnį. Jų istorijos :
https://www.facebook.com/9kmDangaus/



2017 m. rugpjūčio 20 d., sekmadienis

su vėliava ant laiptų. geriausios dienos šiemet

Nuo XIX a. mylimiausi vienkiemio svečiai būdavo kviečiami ant trobos laiptų atminimo nuotraukai. Tuomet matyt tai būdavo nepigus malonumas ir nuotraukų likę tikrai nedaug. Šias laikais tai nieko nekainuoja, bet ...
 Pirmą kartą pasikvietėm svečius ant senos trobos laiptų per 14 veiklos metų. Kai sodyboje apsilanko tūkstančiai svečių, norom nenorom imi saugoti savo privačią erdvę ir branginti ją. Visados stengiamės būti atviri ir svetingi savo svečiams, bet kiekvienam individui reikalinga saugi ir jauki erdvė į kurią kviečiami tik geriausi draugai.
Apie medikų šeimą iš Izraelio jau rašiau : http://aliaiblog.blogspot.lt/2016/09/nutinka-ir-taip.html
Tuomet, prieš metus Igoriui atsitikus nelaimei šeimoje, Zina liko pas mus su vaikais ir jiems išvykstant man drėko akys, o Ravikas tiesiog verkė. Buvo kažkoks nebaigtų dalykų jausmas...
Jie sugrįžo pas mus po metų, nepaisant ilgų jungtinių skrydžių, kadangi tiesioginių bilietų nebebuvo.
Mūsų šaldytuvą vėl užpildė rytų skoniais, su Igoriu vėl prasukom Suktinis :)
Be abejonės labiausiai lauktas sugrįžimas , ir geriausios dienos su svečiais 2017 metais.
p.s. žinau, kad Jūs skaitysite šita pranešimą. Būtinai pasimatysim Izraelyje ateinantį pavasarį. Žalius LT krepšinio rinktinės marškinėlius pažadu, kaip ir kitas lauktuves iš mažos, švarios, ramios , žalios šalies.

2017 m. liepos 16 d., sekmadienis

kaip visi užaugo.... 2010 ir 2017

Savo bloge turime skyrių   http://aliaiblog.blogspot.lt/search/label/ali%C5%B3%20istorija   
Jame senųjų laikų Alių istorija. Po truputi ima  kurtis naujųjų laikų istorijos.




Pirma nuotrauka daryta dabar, tai yra 2017, antroji 2010. Kaip visi užaugo....
 Dažnai stebėdamas kieme svečių vaikus, pagaudavau save bandantį atspėti kaip bus jiems augant, ar pamatysim tas dienas ar dar atvažiuos pas mus... Dabar matom besiskleidžiančius naujus gyvenimus krašteliu paliečiančius ir mus. Jaučiamės laimingi galėdami tai patirti.

2017 m. liepos 11 d., antradienis

mes amities au 19 eme arrondisseement de Paris

Nutinka gražūs, šviesūs  dalykai kurie įpučia kartais begęstantį ,,šiltai ir asmeniškai'' laužą.
Dabar gyvena pas mus svečiai iš Paryžiaus 19 rajono, kuriame patys prieš pusmetį gyvenome lankydami Paryžių.  Rusu pora jau 25 metai Paryžiuje. Ji iš Peterburgo, jis iš Uralo, o judviejų dvasia lyg iš seniai užmirštos naktinės Molčanovo laidos....
Tai ta Rusija, kurios ilgiuosi ir kuria be galo gerbiu.
Paprašiau išversti pranešimo antraštę į prancūzų kalbą, universiteto žmogaus, spėju moksklų daktaro ar profesoriaus. Jis tik šyptelėjo ir sutiko :)) 
Man atrodo tokios Rusijos  jau nebėra, ir galima ją susirinkti tik  iš tokių žmonių kaip Irina ir Viktoras. Anūkai balmatuojantys begalo prancūziškai ....
Rytoj eisim žiūrėti bebrų užtvankų į greta esančias lietuviškas džiungles.
p.s. Federika, aš daviau tavo epaštą tiems nuostabiems žmonėms. Tikiu turėsite gerą vakarą. Mes prisimenam patį geriausią rajoną Paryžiuje :))))) Ciao :))))

2017 m. gegužės 3 d., trečiadienis

tikras ūkis tik Alių svečiams

Tikras kaimo ūkis. Atstumas 23 km.
Labai smagu,  kad turime pasiūlyti tokia galimybę.
Keliaujant po Prancūziją ar Italiją, pasitaikius progai, visados užsukdavom į atvirus ūkius, nesvarbu ką gaminančius ar parduodančius. Puse iš jų nieko neparduodavo, dar dalyje niekas nepasitikdavo, bet visur būdavo kiemas su padargais, kartais traktorius ir atsiradęs noras prisėsti. Beveik visados būdavo betvarkė, bylojanti, kad čia viskas tikra, o ne parodomoji erdvė turistams.
Tėvynė Lietuva šias pasirinkimais smarkiai atsilieka. Pora metų ieškojome ūkio su šeimininkais kuriuos galėtume eksponuoti :))), savo svečiams, savo šalies svečiams. Norėjome dalintis tikra šalimi, tikrais žmonėmis ir tikriausiais naminiais galvijais/paukščiais/ gyvūnais. Tikromis istorijomis.
 Daug norėjome ? Taip.
 Užtat turime išskirtinę teisę, suteikti Alių svečiams galimybę pamatyti lietuvišką kaimą su tikrai ūkininkaujančiais šeimininkais. Kadangi šeimininkai savo ūkį atvėrė tik mūsų svečiams, nuorodų nebus. Visiems mus aplankiusiems ir susidomėjusiems - nuorodos bus :).
 Tikimės, kad po poros metų, atvirų ir svetingų ūkių Lietuvoje atsiras daugiau.