liepa. prieš dešimt metų

Pagal tuometinį planą liepa turėjo būti paskutinis mėnesis skirtas statyboms pabaigti ir vejai suželti, o rugpjūtį jau planavom priimti pirmuosius svečius. Galutinai pabaigėm statybos darbus tik metų pabaigoje. Parafrazavus vieną posakį - ,,užsakovas planuoja, o statybininkas koreguoja''.
Vienaip ar kitaip būtent liepą prieš dešimt metų jau pradėjo matytis dabartinių Alių kontūrai : buvo galutinai suręsti namai ir pirtis, buldozeris išlygino kalnus žemių likusių po tvenkinio kasimo. Tiesa vejos dar nebuvo.
Tada ir dabar :

gegužė. prieš dešimt metų

Vienareikšmiškai sunkiausias mėnuo prieš dešimtmetį. Statybininkas kuris buvo atsakingas už rąstinius namus dažniausiai tapdavo nebepasiekiamas telefonu, jokių rąstų teritorijoje nebuvo....
Lyg to būtų maža nuvažiavus į elektros tinklus su prašymu padidinti kilovatų galią nuo 3 iki bent 30 man pasakė, kad jokių galimybių tai padaryti nėra. Yra tik vienintelis kelias - ,, Jūs ( tai yra mes) perkate transformatorinę su visa įranga ir mes pajungsim''. Kaina tos transformatorinės virš 30 000 Lt. Atsimenu kojas pakirto. Dar bandžiau kažką kalbėti, bet jau matyt nelabai rišliai...
Užtat atsimenu kad nuvažiavau iškart į artimiausią parduotuvę, nusipirkau stiprių gėrimų ir kitą dieną skaudama galva sėdėdamas ant durpių kalnų pirmą kartą pagalvojau, kad jau viskas.... Kelio atgal nebėra, o sėkmingo galo nebebus...
 Petras šalia žaidė su purvo grumstais, Gražina  suvokdama vyro stovį nesiartino ....
Garbės žodis buvo viena sunkiausių dienų gyvenime.
Vėliau viskas išsisprendė, paklojom beveik kilometrą ,,motininio kabelio'' iškasdami jam reikiamas tranšėjas kurios ir matomos nuotraukoje. 
Žmones iš elektros tinklų padėjusius tuomet,  ir jų geranorišką požiūrį atsimenu iki šiol. Dėkojam kaimynams kurie mus tuomet parėmė savo norais dėl kilovatų ar tiesiog iš geros širdies.

balandis. prieš dešimt metų

Sunkus mėnuo buvo atsimenu.... Gamta nebuvo palanki prieš dešimt metų statyboms kaip dabar. Makojome pro buldozerių išstumdytą žemę ir supratom, kad pagal planą statybų baigti nepavyks. Balandžio viduryje statybininkai turėjo įvežti jau sukirstus namus ir iki gegužės vidurio pas mus surinkti. Dar nežinojom , kad tai užsitęs iki liepos pabaigos....
Kokius rąstus ! Atsimenu betoną pildavo šalia kelio į vietinių taip vadinamą ,,badę'' ( dideli metalinį lovį) , po to buldozeris tempdavo ta daugybės tonų krovinį iki reikiamos vietos apie 400m. Jei einant klimpdavome patys, tai po tokio pratempimo likdavo tokia žymė , kad .....
Gamta viską pareguliavo, mes įdėjom šiek tiek pastangų ir tas purvas atrodo kaip miražas dabar :

vasaris. prieš dešimt metų

Balą baigėm kasti dešimt metų atgal... Pradėjom dar sausį, o pabaigėm berods vasario viduryje. Toks prieštvaninis ekskavatorius darbavosi tai pamenu pakasa pora dienų , sulūžta kas nors , pora dienų nieko nevyksta. Po to vėl pora dienų darbo ir vėl pagenda. Taip ir vyko veiksmas mėnesį visą , o gal daugiau. Dar pora savaičių buldozeris stumdė tuos žemių kalnus. Aliai tuomet priminė man didelio prekybcentrio statybos aikštelę, o ne XIX amžiaus vienkiemį kuriame mažas būdamas leisdavau vasaras. Po metų tvenkinys bus jau beveik pilnas, o po dešimtmečio , šia žiemą tiesiog sklidinas ir su penkiolikos centimetru ledo sluoksniu ir jo gyventojais po tuo sluoksniu.

gruodis. prieš dešimt metų

Visu pirma turiu nuostabią žmoną ! Juk ne kiekviena sutiktu viską mesti ir paskui vyrą su mažamečiu vaiku tarabanitis į kaimą. Dabar tokių šeimų randasi vis daugiau , bet tuomet prieš dešimtmetį tikrai buvo nedaug....
Negana to, juk atsikrausčius laukė ir visokie darbai nelabai moteriški.... Tuomet 2003 metų gruodį mudu su Gražina pradėjom pjauti medžius ir krūmus toje vietoje kur dabar stovi vilos ir pirtis. Ryte atsikeldavom, pasiimdavau benzininį pjūklą ir miškan.... , pripjovus jau apgenėtus rąstus reikėjo sukrauti į vieną krūvą, šakas į kita. Petrui tada buvo tik keturi. Rąstų nepakilnosi būnant tokio amžiaus. Būdavo nutempia kokią šaką, atsisėda ant kelmelio ir žiūri į mus bedirbančius. Kokios tuomet mintys sukosi jo galvelėje jau matyt niekada nesužinosim. Taigi taip atrodė Aliai 2003 metų gruodį ir taip ta vieta dabar :

laplritis. prieš dešimt metų

Va taip vat atrodė Aliai 2003 metų lapkritį... , na ta pusė Alių kur Jūs dabar atvažiuojate. Viena iš retų fotografijų išlikusių iš tų dienų. Pirmos mūsų savaitės kaime. Aplinkui tvyrojo rūkas, krisdavo šlapdriba, bet buvo ir paskutinių rudens saulės spindulių pašildytų popiečių- tokių kaip nuotraukoje.
Euforija. Matyt tas žodis labiausiai tinkamas apibrėžti ką tuomet jaučiau. Nebereikia keltis į darbą ! Aš ir taip dirbau pakankamai laisvu grafiku, bet juk dirbau, turėjau atsiskaityti generaliniam už nuveiktus ir nenuveiktus darbus, galėdavau bet kada gauti nurodymą vykti tarkim į Maskvą ir turėdavau vykti. O tuomet ! Absoliuti laisvė- kada nori keliesi, kada nori valgai, kada nori dirbi... tas jausmas begalo geras, patikėkit.
Lapkritis buvo paskutinis tylos mėnesis prieš 12 ateinančių  kai nuolat kas nors burzgė, kalė, gręžė ar kitaip triukšmavo. Tuomet buvo negalvoj, o dabar pagalvojau , kad flora ir fauna,  turėjo pritūpti, nustebti ir išsigąsti. Teks priprasti...
2013 lapkritis. Iš to pačio arba labai panašaus taško :

10 metų kaime

Šiandiena sueina lygiai dešimt metų kaip atsikraustėme gyventi į Alius...
Atsimenu tuomet diena buvo ne tokia saulėta, kartkartėmis pažerdavo šlapių snaigių, aplink buvo pilka ir niūru. Didelės būdos vairuotojas vežęs visą mūsų užgyventa turtą įvažiavęs į kiemą kažkaip su užuojauta pasižiūrėjo į mane..., suprask ,,va nusigyveno žmonės''.
 Buvo galima jį suprasti. Ten šalia Trakų liko puikus naujos statybos namas su visais patogumais viduje ir tvarkinga veja lauke, o čia aplink buvo apleistos pievos, pečiai viduje, jokių san. mazgų, viryklės, ką jau kalbėti apie tokius daiktus kaip skalbimo mašina... Ten liko ir neblogi darbai su garantuotu užmokesčiu kas mėnesi, o čia buvo tik nežinomybė.
Jau vėliau sužinojom , kad gerokai pašalus virtuvėje užšaldavo vanduo, o ryte pabudus kambaryje kartais būdavo tik +13. Tai buvo vėliau.... o tuomet viskas atrodė labai jaudinamai ir optimistiškai. Matyt panašiai jausdavosi senovės burlaivių jūreiviai kai gimtasis uostas dingdavo iš horizonto ir prasidėdavo tolima kelionė.
Buvo didelis tikėjimas sėkminga pabaiga, bet žinoma buvo ir daug jaudulio- ar kryptis teisinga, ar audros nepražudys.... Dabar to jau seniai nebeliko, ir tas dešimtmetis po truputi klodamas dulkėmis nereikšmingus ar sunkius dalykus priverčia prisiminti tuos teigiamus...
Tokia svarbia sau proga pradėjome naują skyrių savo blog'e - ,,10 metų kaime''. Kas mėnesį pabandysim prisiminti kas vyko prieš dešimt metų, kaip viskas atrodė prieš 10 metų ir kaip yra dabar. Tai labiau skyrius sau patiems, bet matyt tiems pastoviems mūsų svečiams bus irgi smalsu paskaityti ir pamatyti kaip buvo kuriami dabartiniai Aliai.