Visi nors kiek besidomintys karais, konfliktais ar didesniais/mažesniais incidentais puikia žino, kad fronto linija tėra tik ledkalnio viršūnė. Visa kita slypi po vandeniu...., mūsų atveju tai tinka dvigubai.
Taigi po savaitės intensyvumo fronte sąlyginė ramybė... Alių samdytas mechanizuotas medkirčių korpusas gauna kruvinus pinigus kituose konfliktuose, jie jau paliko ,,išdegintą žemę'', pasiėmė pelnytą atlygį....
Mūsų veiksmus kaip visados tokias atvejais ima riboti ištekliai, sąjungininkų trūkumas, meteorologinės sąlygos. Keliai taip pažliugo, kad net motorizuota technika ėmė strigti purve... O agresoriai ?
Jie akivaizdžiai buvo sutrikę ir nustebinti galingo atkirčio, bet dabar matyt po truputi grįžta į vėžes . Vakar radome naujus įspūdingus įtvirtinimus beveik kilometro ruože . Tarsi kokia šliuzų sistema Panamos kanale, nuo pirmos iki paskutinės užtvankos vandens lygis skiriasi beveik metru ! Girdėjau kaimyniniai šaliai Lietuvai trūksta inžinierių dabar. Galėtų panaudoti potencialą !
Taigi realybė tokia, kad kas kiek dienų mes ardome priešininkų įtvirtinimus , po to jie vėl atstato. Beveik kaip pirmajame pasauline kare, tik duju niekas dar nepanaudojo...
Visagalė gamta matyt neužilgo sustatys viską į vietas. Atėjus šalčiams vanduo užsitrauks ledu, bebrai apsiramins, o mes vietoj užtvankų ardymo su dar didesne meile skaitysime knygas, žiūrėsime į spragsinčias malkas ir uostysim iš kaminų kylančių dūmų aromatus. Su žiema ateina ramybė, net į frontą ...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą