Kaip ir pridera daržinėje gyveno. Kažkur ant lentynos viršuje... Jaunystė seniai jau prabėgus buvo ir nelabai kam buvo reikalingas. Tiesa kažkada dar veiklos pradžioje kartais nunešdavom mažiems raiteliams pajoti, bet laikas darė savo ir kuo toliau tuo sunkiau buvo kur nors nujoti. Gal ir raiteliai aktyvesni ir judresni tapo.Šią vasarą nutarėm vėl į saulės šviesą išvesti. Pririšom prie liepto ir palikom... Negi atgaivinsi jaunas dienas. Taigi dabar saulei šviečiant ar lietui merkiant arkliukas į žalumas ir vandenis gali žiūrėti, karts nuo karto mažų žmonių pagiriamas ar paglostomas būti.
Jokios lentelės draudžiančios joti nekabinome, manau ir taip aišku , kad nebe tam skirtas...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą