2017 m. rugsėjo 16 d., šeštadienis

ko trūksta Utenos miestui ir kraštui ?

Taip jau susiklostė, kad ieškodamas karosų balai radau temą blogui.
Kai prieš 14 metų atsikraustėme į Utena, miestas atrodė beviltiškas. Kaip dabar atsimenu, kad su Petru kuriam tada buvo 3 metai bandėme pavakarieniauti kažkur Utenoje ir buvom apsupti beviltiškų žmonių su keiksmų tiradomis, nuo kiekvieno stalo šalia.  Buvo berods dvi vietos kur dar galima buvo bandyti vestis vaikus vakarienei ir pora apsmurgusių parduotuvių. Viskas.
Atvažiavus iš Vilniaus buvo toks įspūdis, kad patekome į kitą šalį su kitu mentalitetu ir kitom tradicijom. Kaip dabar atsimenu, kad į Uteną važiuodavom nusipirkti reikalingiausių dalykų ir kuo skubiau bandydavom grįžti namo.
Praėjo 14 metų ir Utena tapo manau beveik tobulu mažu miestu. Atsirado parkai, krantinės, kino teatras, stadionas, hipodromas, renovuotas baseinas, supermarketai, degalinės, restoranėliai ir tinklinis fast foodas. Realiai jei vienu mostu būtų renovuoti visi sovietiniai daugiabučiai miestas atrodytų kaip suomių ar švedų provincija. Gatvės jau dabar neprastesnės :)
Trūksta tiktai žmonių. Spalvotų ir skirtingų visomis prasmėmis.
 Kiekvieną kartą grįžus iš Vilniaus ar Kauno patenki į kažkokią smegduobę su kitu pasauliu. Utenoje atsisėdęs kur nors su kava ar šiaip parke beviltiškai grįžti atgal. Toks jausmas, kad miestas seniai aplenkė jo gyventojus ir jie neverti jo...  Tiesiog laimingas miestas negali būti toks vienodas ir nuobodus populiacijos požiūriu.
Visas tekstas tik dėl to kad šiandiena aplankiau netolimą kaimyną su vešlia barzda ir pasirišusį akmenėlių ir amuletų po kaklu. Balą sausino, karosų pasiūlė.


Įvažiavęs į teritoriją akimirką pasijutau lyg rytų teksase ar kokiam luizianos užkampyje šalia Leesvilio. Tik specifinio griliavimo kvapo būdingo tiems kraštams trūko.
Tokie žmonės daro Utenos kraštą įvairesnį ir laimingesnį. Jų istorijos :
https://www.facebook.com/9kmDangaus/



Komentarų nėra: